- sort orderDefault
Photo title, A → Z
Photo title, Z → A
✔ Date created, new → old
Date created, old → new
Date posted, new → old
Date posted, old → new
Visits, high → low
Random
home / Insecta · vabzdžiai / Hymenoptera · plėviasparniai / Vespidae · klostinės vapsvos / Vespa crabro · širšuolas
-
-
-
-
-
-
-
-
-
-
Vespa crabro · širšuolas
https://en.wikipedia.org/wiki/European_hornet Vespa crabro is the largest eusocial wasp native to Europe. European hornets are largely carnivorous and hunt large insects. They also feed on fallen fruit and other sources of sugary food. V. crabro colonies seasonally change strategies of obtaining food for both the larvae and adults. In April, when the queen normally lays her eggs, the workers actively go out and forage. Later, typically around the fall season, the foraging workers switch to scavengers. Instead of putting forth the effort to catch food sources, the workers try to take what is more easily available and have been seen hovering around garbage cans and picnic areas in the fall.
This species stings in response to being stepped on or grabbed, but generally avoids conflict. It is also defensive of its nest and can be aggressive around food sources. Unwarranted fear of V. crabro has often led to the destruction of nests. This has led to the decline of the species, which is often locally threatened or even endangered.
Stambiausia Europoje paplitusi vapsva. Širšuolai paplitę visoje Europoje ir Vidurio Sibire, rytuose paplitę iki Mongolijos. Širšuolo motinėlės ilgis 25 – 50 mm, darbininkė ir patinas mažesni. Kūnas rudas, galva geltona, pilvelis juodai ir geltonai juostuotas.
Suaugę širšuolai maitinasi vien tik skystu maistu. Jie turi lakamuosius burnos organus ir geria nektarą bei medžių sulą. Labiausiai šie plėviasparniai mėgsta saldų maistą. Suaugę širšuolai minta liepų ir uosių sultimis, taip pat mėgsta pasistiprinti prinokusių vaisių sultimis bei minkštimu. Širšuolai medžioja ir vabzdžius, tačiau patys jų neėda, bet neša lervoms. Sugavę auką, pirmiausia nuplėšia maistui nevartojamus galvą, galūnes ir sparnus, palikdami tik maistingąsias kūno dalis: krūtinę ir pilvelį, kuriuos susmulkina žandikauliais į skystąją masę. Gautas „maltinukas“ atnešamas į lizdą ir juo maitinamos lervos.
Pavasarį atšilus orui motinėlė pradeda ieškoti tinkamos vietos lizdui. Susiradusi tinkamą vietą, patelė žandais smulkina medieną ir gautą masę sumaišo su seilėmis. Iš šios masės statomas lizdo pagrindas, pradedamos lipdyti lizdo sienos ir akutės. Masė ore sukietėja ir pasidaro panaši į popierių. Prie akučių sienelių motinėlė pritvirtina kiaušinėlius. Prieš pavirsdama į lėliukę lerva tris kartus neriasi. Po keturių savaičių dienos šviesą išvysta pirmosios darbininkės. Jos pradeda ieškoti maisto sau ir savo šeimos nariams. Motinėlė visą laiką praleidžia lizde. Darbininkės vis didina lizdą ir vasaros pabaigoje jį gali sudaryti iki 400 akučių. Vasarą, kai gamtoje daugiau maisto, širšuolų patelės pradeda dėti neapvaisintus kiaušinėlius, iš kurių išsirita patinai. Jie skiriasi nuo patelių darbininkių, neturi geluonies ir ilgų antenų. Sezono pabaigoje darbininkės pradeda statyti erdvias akutes, kuriose vystosi būsimos motinėlės ir patinai. Lizdą palikusią jauną motinėlę apvaisina patinas ir ji pasislepia šiltoje vietoje iki pavasario. Darbininkės ir patinai žūva žiemos pradžioje.