Lenkinis košenilis: pamiršta istorija

Scleranthus perennis · daugiametė klėstenė

Prieš keletą metų sausoje smėlėtoje pievoje radau nedidelį gvazdikinių šeimos augaliuką:

5-15 cm aukščio daugiametis pilkai žalias puskrūmis. Žiedeliai smulkūs: 3-5 mm, penkianariai, bekočiai, dvistypiuose žiedynuose, žalsvi, nes be žiedlapių, jų vietoje žali taurėlapiai baltais krašteliais. Lapai yliški, priešiniai, stiebas kerojasi nuo pat pat sumedėjusio pagrindo. Paplitęs Mažojoje Azijoje, Europoje. Smulkiau aprašytas lietuviškame Vikipedijos straipsnelyje. Skaitydamas toliau, sužinojau nepaprastai įdomią ir labai seną istoriją, kurią verta papasakoti. Daugiametė klėstenė – pagrindinis lenkinio košenilio Porphyrophora polonica mitybinis augalas. Nuo antikos laikų iš šio skydamario lervų buvo gaminamas puikus raudonas karmino pigmentas.

Porphyrophora polonica · lenkinis košenilis

Lenkinis košenilis priklauso Coccoidea (skydamarinių) antšeimiui, Margarodidae šeimai.

Gyvenimo ciklas

Liepos vidury patelė į vaškinį kokoną dirvoje padeda 600-700 kiaušinių. Rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje lervos išsirita, bet lieka žiemoti kokone. Kovo gale – balandžio pradžioje lervos išlenda į dirvos paviršių ir kurį laiką minta jaunais mitybinio augalo lapais, vėliau įsirausia žemėn ir maitinasi augalo šaknimis. Neriasi suformuodamos cistą – panašią į raudonos ar violetinės spalvos pūslelę. Patelių cistos 3-4 mm skersmens, patinėlių dvigubai mažesnės. Patelės apie 500 kartų dažnesnės už patinėlius. Lervos cistos stadijoje ir toliau neriasi. Trečios stadijos patinėlio lerva suformuoja kokoną ir birželio pradžioje virsta lėliuke. Subrendusios patelės apie 3 mm ilgio, besparnės, panašios į lervas (neotenija), tamsiai vyšninės spalvos kaip ir lervos. Birželio pabaigoje – liepos pradžioje jos išlenda iš žemės, ropščiasi ant augalo ir laukia skraidančių patinėlių, kurie išlenda viena kita diena vėliau. Patinėlių priekinių sparnų išorinis kraštas (costa) sukietėjęs, purpurinis, užpakaliniai sparnai redukuoti, panašūs į dvisparnių dūzgius, pilvo gale ilgas baltų, vaškinių plaukelių kuokštas. Apvaisinta patelė lenda į dirvą, deda kiaušinius vaškiniame kokone. Suaugėlių burnos organai redukuoti, jie nesimaitina ir netrukus po susiporavimo žūva.

Paplitimas

Kažkada buvo randamas beveik visoje Palearktikoje. Skydamariniai (Coccoidea) Lietuvoje mažai tyrinėti. Apie dabartinį Porphyrophora polonica paplitimą Lietuvoje neradau informacijos. Pagal Fauna Europae, Lietuvoje dabar nerastas, nors Pradiniame Lietuvos skydamarių (Hemiptera, Coccoidea) kataloge nurodomas kaip vietinė rūšis. Šiuo metu visur Europoje retas, Ukrainos raudonojoje knygoje nuo 1994 m., nors literatūroje rašoma, kad 1960 m. Lenkijoje dar buvo paplitęs. Greičiausiai nyksta dėl degraduojančių buveinių.

Mitybiniai augalai

Pagrindinis mitybinis augalas Scleranthus perennis · daugiametė klėstenė. Nurodomi ir kiti košenilio mitybiniai augalai iš beveik 20 skirtingų genčių:

Porphyrophora polonica sinonimai

  • Coccus polonicus Linnaeus, 1758
  • Coccus radicum Beckmann, 1790
  • Coccionella polonica Hahnemann, 1793
  • Porphyrophora frischii Brandt, 1835
  • Porphyrophora fritchii Signoret, 1869
  • Margarodes polonicus Cockerell, 1902

Ekonominė svarba praeityje

Teigiama, kad XV – XVI amžiais košenilis, grūdai, mediena ir druska buvo pagrindinės eksporto prekės iš Lenkijos ir Lietuvos.

Lenkinį košenilį rinkdavo birželio mėnesį. Klėstenę raudavo, nuo vieno augalo šaknų nurinkdavo iki 40 lervų, (spėju, kad vidiniškai mažiau kaip 10), augalą sodindavo atgal į žemę. Norint surinkti minimalų kiekį pardavimui, reikėdavo nurauti tūkstančius augalų. Buvo sėjamos ištisos daugiametės klėstenės plantacijos, nes košenilio paklausa buvo didelė. Įgudęs rinkėjas per dieną surinkdavo 50-100 gramų košenilių. Viename grame galėtų būti apie 50-60 lervų, nors gali būti ir daugiau (įvairiuose šaltiniuose nurodoma 1g džiovinto meksikinio košenilio Dactylopius coccus yra 80-100 ar 155250 lervų). Daugiausia košenilio buvo surenkama į pietus nuo dabartinės Lietuvos: Galicijoje-Volynėje, Mazovijoje, Didžiojoje Lenkijoje. Prekybos pikas buvo pasiektas apie 1530 metus. Minima, kad 1534 metais vien tik Poznanėje parduota 1963 „akmenų“ (toks svorio matas, vokiškai: Stein, olandiškai: steen, lenkiškai: kamień, šiaurės europoje varijavo nuo 3 iki 10 kg). Džiovintas košenilis keliavo į Krokuvą, Vroclavą, Gdanską, iš ten pirkliai veždavo į didžiausius to meto tekstilės gamybos centrus Europoje: šiaurės Vokietiją, Prancūziją, Olandiją, Angliją, Italiją, Turkiją ir net minima Armėnija, kas keista, nes tuo pačiu metu Armėnijoje ir gretimose teritorijose buvo gaminamas ir eksportuojams nuosavas karminas iš vietinio Porphyrophora hamelii.

Informacijos apie košenilio verslą dabartinės Lietuvos teritorijoje neradau.

Teritorija, kur viduramžiais lenkinio košenilio gausos užteko prekybai. Ji persidengia su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lenkijos Karalystės ir Abiejų Tautų Respublikos sienomis
Teritorija, kur viduramžiais lenkinio košenilio gausos užteko prekybai. Ji persidengia su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lenkijos Karalystės ir Abiejų Tautų Respublikos sienomis

Prekiaudavo nesmulkintomis džiovintomis košenilio lervomis, nes tai užtikrino prekės grynumą. Maltą košenilį ar karmino pigmentą kartais klastodavo.

Labai svarbus dokumentas apie košenilio prekybą viduramžiais yra XV amžiaus Venecijos pirklio Giacomo Badoer išlikusios buhalterinės knygos. P.polonica ir P.hamelii pirkdavo po toną ir daugiau per sezoną, dažnai barteriu už šilką, velvetą. Atskiri sandoriai būdavo matuojami kartais šimtais kilogramų. 100 kilogramų lenkinio košenilio buvo verti maždaug 1 kilogramui aukso. Armėninis košenilis kainavo maždaug trečdaliu pigiau, nes kilogramui šilko nudažyti reikėjo 6-9 kg Porphyrophora polonica arba 12-14 Porphyrophora hamelii.

Lenkinio košenilio verslas užsibaigė drastiškai staigiai. Ispanai pradėjo vežti iš Lotynų Amerikos meksikinį košenilį Dactylopius coccus. 1530 metais džiovinto lenkinio košenilio prekyba per metus spėjama, kad viršijo 10 tonų, o jau 1547 metais Poznanės muitinės knygose košenilis nebeminimas, 1566 metais Volynės klerkas rašo, kad Gdanske lenkinio košenilio niekas nebesuperka. Neliko daugiametės klėstenės plantacijų, valstiečiai pačių surinktu košeniliu dažė namudinius audinius, degtinę, naudojo liaudies nedicinoje.

XVIII – XIX amžiuje plečiantis carinės Rusijos imperijai, vėl prasidėjo košenilio prekyba, nes atsirado rinka rytuose. Iš Rusijos valdomos Lenkijos, Ukrainos košenilį vežė į Bucharą, iš ten jis buvo parduodamas į Sindziangą, Kabulą, Heratą, kur juo dažė vilną rytietiškiems kilimams, šilką. Lenkiško košenilio istorija galutinai baigėsi, kai XIX amžiaus pabaigoje paplito nebrangūs sintetiniai dažai, tokie kaip raudonas alizarinas.

Kalbos

Lenkinis košenilis buvo toks svarbus, kad paliko gilų ženklą slavų kalbose. Birželio ir liepos mėnesių vardai (kai buvo renkamas košenilis), raudona spalva – kilo iš protoslaviško žodžio čьrvь („kirminas“).

lietuviškai baltarusiškai ukrainietiškai lenkiškai čekiškai kroatiškai bulgariškai
kirminas чарвяк черв’як czerw červ crv червей
raudona чырвоны червоний czerwony červený crven червен
birželis чэрвень червень czerwiec červen червеник
liepa červenec чръвенъ
lenkinis košenilis чэрвек червець czerwiec polski

Lietuvių kalba gerokai protoindoeuropietiška, ir mums sunku abejoti žodžių karminas, kirminas panašumu. Kitoms kalboms Vikipedijoje tokia kilmės grandinė:

  • Angliškas žodis „carmine“ kildinamas iš
  • prancūziško carmin (nuo XII a.),
  • pastarasis iš viduramžių lotynų carminium,
  • šis iš arabų kirmiz („tamsiai raudona“),
  • o tas iš persų karmir („raudona, tamsiai raudona“), kirm („kirminas“),
  • o jau anas iš sanskrito krimiga („vabzdžio-pagamintas“), krmi („kirminas, vabzdys“)

Armėninis košenilis Porphyrophora hamelii

Artima lenkiniam košeniliui rūšis – armėninis košenilis Porphyrophora hamelii. Pietų Europoje, Artimuosiuose Rytuose armėninis košenilis konkuravo su lenkiniu košeniliu. Jo lervos stambesnės, bet lenkiniame košenilyje daugiau karmino. Šiuo metu armėninis košenilis retas ir sparčiai nyksta, panašiai kaip P.polonica. Nėra patikimo būdo nustatyti, kuris iš jų buvo naudojamas archeologiniuose radiniuose.

Porphyrophora hamelii patelė
Porphyrophora hamelii patelė
Porphyrophora hamelii patinėlis
Porphyrophora hamelii patinėlis

Verta paskaityti: https://vahemart.livejournal.com/299882.html

Šių dienų politika: armėnų kaimynai net neužsimena apie Armėnijos egzistavimą, P.hamelii košenilis šiame įdomiame straipsnyje vadinamas azerbaidžanietišku, persišku.

Karminas

Iš lenkinio Porphyrophora polonica ir armėninio košenilio Porphyrophora hamelii lervų karmino karminas buvo gaminamas matyt jau nuo antikos, nes ilgus amžius tai buvo vienas ryškiausių raudonų pigmentų, gerai dažančių vilną, šilką, naudotų rankraštinėse knygose, tapyboje, diduomenės ir bažnytiniams rūbams, rečiau freskoms. Vienam gramui karmino pagaminti reikdavo apie 10000 košenilio lervų.

Ankstyvaisiais Viduramžiais jis išstūmė kitą raudoną pigmentą, nuo antikos laikų naudotą Pietų Europoje ir Artimuosiuose Rytuose – kermesą, gamintą iš Kermes genties skydamarių. Gal todėl, kad tam pačiam kiekiui tekstilės nudažyti, kermes skydamarių reikėdavo apie 10 kartų daugiau.

Nuo XVI amžiaus P.polonica ir P.hamelii išstūmė meksikinis košenilis Dactylopius coccus, kurį paprasčiau auginti, derlius didesnis. Džiovintame Dactylopius coccus yra 16-22% karmino rūgšties (P.polonica tik 0,6%. Iš D.coccus iki šiol gaminamas karmino rūgšties dažiklis E120 kosmetikos ir maisto pramonei, nes dauguma raudonų sintetinių dažiklių kenksmingi žmogaus sveikatai. 2005 metais vien Peru užaugino 200 tonų košenilio.

Karmino gamyba

  • Košeniliai džiovinami,
  • malami,
  • verdami amoniako ar sodos tirpale,
  • filtruojami – atskiriami riebalai, kurie sudaro iki 30% džiovinto košenilio masės ir chitinas bei kitos netirpios medžiagos,
  • pridedama kandikų, dažniausiai alūno, ir vandenyje tirpi karmino rūgštis virsta netirpia karmino aliuminio druska, su kermeso ir kitų organinių dažiklių priemaišomis,
  • dažoma vilna ar siūlai arba išfiltruotas ir išdžiovintas karmino pigmentas kartais parduodamas miltelių pavidalu.

Karmino spalva priklauso nuo naudotų kandikų ir geležies junginių priemaišų. Spalva kinta nuo raudonos iki purpurinės. Geležis suteikia tamsumo, dažniausiai nelabai pageidaujamo.

Karmino spalva

Kilogramui šilko nudažyti reikia 180-250 g karmino, o kilogramui vilnos užtenka 50 g.

Archeologija

Prieš 2500 metų Armėnijoje ar Persijoje austas dažytas košeniliu Pazyryk kilimas
Prieš 2500 metų Armėnijoje ar Persijoje austas dažytas košeniliu Pazyryk kilimas

Norvegijoje, Veien vietovėje, rastas romėnišku periodu datuojamas audinys, kuris, manoma, austas vietoje, o dažytas lenkiška košenile, kuri į Norvegiją patekusi prekybos per Baltijos jūrą keliu (Walton, 1993, p. 68). Vokietijoje, Pfakofen vietovėje, netoli Regensburgo, moters kape, kuris datuojamas VI a. antrąja puse, buvo rastas molinis indas, kuriame nustatyti Porphyrophora polonica (lenkiškos košenilės) pėdsakai (Bartel, 1998, p.147). Ankstyvaisiais viduramžiais pirmą kartą apie lenkišką košenilę užsimenama 812 m. išleistame Karolio Didžiojo edikte (Bagdzevičienė, Kruopaitė, 2005, p. 228)

Lietuvos archeologija, 2007. t.30, p.81-96. ISSN 0207-8694. Natūralūs dažikliai, nustatyti I-XII a. iškastinės tekstilės fragmentuose. Elvyra Pečelūnaitė-Bazienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *