Crustacea · vėžiagyviai

en.wikipedia.org/wiki/Crustacean Crustaceans are as abundant in the oceans as insects are on land. Most of them are living in either marine or freshwater environments, but a few groups have adapted to life on land, such as terrestrial crabs, terrestrial hermit crabs and woodlice.

Šios grupės atstovams būdinga labai didelė formų įvairovė, atsiradusi prisitaikant prie skirtingų ekologinių nišų ir skirtingo gyvenimo būdo. Didžioji dauguma vėžiagyvių yra vandens gyvūnai, bet taip pat yra ir sausumoje gyvenančių rūšių. Vėžiagyviai sujungti į savo sistematinę grupę daugiausia pagal tai, jog beveik visiems jiems vystymosi pradžioje būdinga nauplijaus lervos stadija, nors nemažai rūšių ją pabaigia dar prieš išsirisdamos iš kiaušinio.

Kūną sudaro dvi pagrindinės dalys – galvakrūtinė ir pilvelis. Kūną dengia chitinine danga. Kiekviename segmente, išskyrus paskutinį, dažniausiai yra galūnių pora. Virškinimo sistema paprastai atsiveria burnos anga. Analinė anga atsiveria telsone, paskutiniame narelyje. Planktoniniai vėžiagyviai dažniausiai minta augaliniu planktonu bei bakterijomis, bentosiniai – plėšrūs, detritofagai – minta augalų ir gyvūnų liekanomis. Smulkūs vėžiagyviai (žandakojai, kiautavėžiai) kvėpuoja visu kūno paviršiumi arba galūnėmis, kurios nėra diferencijuotos. Kiti turi specializuotus kvėpavimo organus – pakitusias plokščias kojas arba specialias žiaunas. Vėdarėlių, kaip ir kitų sausumos vėžiagyvių dangos audinių vamzdeliai yra įsiterpę į kūno vidų ir sudaro kažką panašaus į trachėjų sistemą. Šiuos vamzdelius skalauja hemolimfa ir paima iš jų deguonį. Vėžiagyvių kraujotaka skiriasi įvairiose jų grupėse. Tie, kurie kvėpuoja visu kūno paviršiumi, kraujotakos sistemos neturi, o kvėpuojantys pakitusiomis galūnėmis dažniausiai turi širdį arba širdį ir trumpą aortą (šakotaūsiai ir kiti). Jei kraujagyslių nėra, hemolimfa cirkuliuoja sinusais ir lakūnomis. Stambiausių vėžiagyvių (dešimtkojai) kraujagyslių sistema gerai išvystyta. Patys primityviausi vėžiagyviai turi kopėtinio tipo nervų sistemą, kuri panaši į daugiašerių kirmėlių nervų sistemą. Vidaus sekrecijos liaukų veikla tiesiogiai susijusi su nervų sistema ir jutimo organais. Akys būna dviejų tipų: paprastos (nauplijinės) ir sudėtinės (facetinės). Chitininė kūno danga trukdo vėžiagyviams justi aplinką, lietimo funkciją atlieka gausūs įnervinti šereliai, kurie dažniausiai būna išsidėstę ant čiuopiklių, antenų, galūnių. Kai kurie turi pusiausvyros organus. Daugelis vėžiagyvių skirtalyčiai, tačiau pasitaiko ir hermafroditų (ūsakojai ir kai kurios krevetės). Būdinga heterogonija – vasarą dauginasi partenogenetiniu būdu, o rudenį, atsiranda patinai bei patelės ir dedami apvaisinti kiaušiniai.